- linkėti
- 1 linkė́ti, liñki (liñkia, -ė́ja), -ė́jo intr., tr. 1. reikšti norų, kad kam kas atsitiktų, būtų: Aš linkėčiau jums metų geriausių E.Miež. Aš jiems nelinkiu nieko pikto J.Balč. Aš jam visada gera linkė́jau Sdk. Tavo akims linkė́jo amžinos aklybės FrnS66. Kaip linkėjai, taip ir atsitiko M.Valanč. Linkė́jam daug laimės broleliu ir brolienei ir tamstų vaikučiam Krs. Ką tu mun linkė́ji, tu pats vartok sau PP37. Ko sau nenori, to ir kitam nelinkėk S.Dauk. 2. [i]pageidauti, norėti: Man širdis neblinkė́ja, kad žanytumias J. Aš linkė́čiau ten būti J. Skirmantas išsiuntė žinią į Kernavą, pagalbos sau linkėdamas S.Dauk. 3. būti linkusiam, turėti palinkimą, patraukimą: Aš ukačiau linkė́jau į tą pusę, kaip į aną J. Į komedijas aš nėkumet nelinkėjau (nebuvau linkęs eiti) Ggr. Daugesniai yra tokių, kurie vieną atželą telink imti nu kero S.Dauk. Kiti linkė́[ja] pjauti rugius papjūvu, ne pakiliai ž. 4. būti palankiam, pritarti: Du kunigaikštaičiu išeidamu gausią jaunuomenę, sau linkančią, išsivedė S.Dauk. Užžengęs ant sosto Rymo, rodės iš pradžios gan linkėjančiu dėl krikščionių brš. 5. patarti: Linkėjo išmintingai nu to liauties S.Dauk. Tie linkėjo jam, idant vestų moterį M.Valanč. Linki, arba rodija DP512. 6. refl. būti likimo skirtam: Kas tau sykį liñkiasi, tai ir pasidaro Skr. Kad taip atsitiko, taip turbūt jau linkėjos Skr. ║ sektis: Išsikasėm šulinį, ale jis jau čia nesiliñkia mums – vandens nėra, roputes gali pilti Skr. \ linkėti; atlinkėti; palinkėti; prilinkėti
Dictionary of the Lithuanian Language.